Pavasario įkvėptas menas
- Artinus

- 04-23
- 3 min. skaitymo
Pavasaris nuo seno įkvėpė menininkus kurti kupinus gyvybės, spalvų ir atgimimo pojūčio kūrinius. Šis metų laikas dažnai vaizduojamas per žydinčių gėlių laukus, šviesų dangų, tekančius upelius ar pabundančią gamtą. Tapybos darbuose pavasaris atsiskleidžia lengvais potėpiais, šiltomis pastelinėmis spalvomis bei lengvumu, perteikiančiu gamtos ciklų atsinaujinimą. Tokie menininkai kaip Claude Monet ar lietuvių dailininkas M. K. Čiurlionis subtiliai fiksavo pavasario nuotaikas savo paveiksluose – tai metų laikas, kuris žadina kūrybinį polėkį ir kviečia džiaugtis grožiu aplink mus.
Pasigrožėkime populiariaisiais Pavasario paveikslais.

Šis nuostabus paveikslas yra dalis ciklo „Keturi metų laikai“, kurį 1563-1573 m. nutapė italų dailininkas Giuseppe Arcimboldo. Kiekviename paveiksle vaizduojamas profilinis portretas, sudarytas vien iš gėlių, vaisių, augalų ir daržovių, susijusių su atitinkamu metų laiku. Šiandien išlikę tik žiemos ir vasaros paveikslų originalai, o pavasaris išliko kaip kopijų, nusiųstų Ispanijos karaliui Philip II, dalis.

Šedevras, kuriame pavasaris vaizduojamas ne tik kaip gamtos atgimimo metas, bet ir kaip jausmingas, beveik mitologinis reiškinys: centre vaizduojamos šokančios moterys, apgaubtos šiltos šviesos ir žalumos, įkūnija pačią gamtos dvasią, o subtilūs linijų ir spalvų deriniai kuria muzikalumo įspūdį, tarsi tapyba skleistų tylų, švelnų pavasario garso aidą – gyvybės, grožio ir atsinaujinimo simbolį.

Šiame paveiksle, paprastai vadinamame „Primavera“ (arba „Pavasaris“), vaizduojamos devynios klasikinės mitologijos figūros, žengiančios per žydinčią veją apelsinmedžių ir laurų giraitėje.Paveikslo centre dominuoja meilės ir grožio deivė Venera, nekaltai apsirengusi ir šiek tiek atsitraukusi nuo kitų, ir užrištomis akimis Kupidonas, paleidžiantis meilės strėlę.

Nepaprastas Salvatore Mangione, žinomo kaip Salvo, šedevras. Jis priklausė italų Arte Povera ratui ir pasižymėjo nepakartojamu stiliumi, kurį daugiausia lėmė puiki paletė.
Salvo su giliu spontaniškumu ir tapybine sinteze derina kai kuriuos formalius postekspresionistinės matricos palikimus, tokius kaip: formų apibrėžimas, erdvinė ir architektūrinė kompozicija. Salvo yra savo kūrybos meistras, pasižymintis sugestyviu, kontempliatyviu, bet kartu ir žaismingu įžvalgumu.

Tai kerinti, simbolizmo ir muzikos įkvėpta vizija, kurioje susilieja svajingos gamtos formos, mistiški architektūriniai motyvai bei subtilūs šviesos atspalviai, kviečiantys žiūrovą leistis į sapnišką, beveik metafizinę kelionę per pasakišką peizažą, alsuojantį tiek menininko vidinio pasaulio gyliais, tiek tautinės dvasios paieškomis.

Šiame paveiksle Monet vaizduoja savo žmoną Camille Doncieux, skaitančią gražaus žalio baldakimo šešėlyje (paveikslas taip pat pavadintas 'Skaitytoja' ('The Reader')). Paveikslas nutapytas Monet sode 1872 m. pavasarį, kai dailininkas su šeima gyveno Argenteuil kaime į šiaurės vakarus nuo Paryžiaus. Blyškiai rožinė Camille suknelė ir skrybėlaitė tarsi atstoja žiedų šakeles tarp ją supančių žalių lapų ir žolės tekstūros. Galbūt tam tikra prasme ji tampa ir pavasario įsikūnijimu.

Gustav Klimt (1862-1918) gėlių šedevras, kuris yra kiek kitoks nei jo žymesni auksiniai portretai, tačiau ne mažiau įspūdingas. Šiame vešliame sode po Viduržemio jūros saule rožės, violetiniai ir oranžiniai žiedai beveik šoka pagal atgimstančios gamtos garsus.

„Migdolų žiedai“ priklauso paveikslų serijai, kurią Vincent van Gogh sukūrė 1888-1890 m. pietų Prancūzijos miestuose Arles ir Saint-Rémy, garsėjančiuose migdolų medžių gausa. Van Gogh žydintys medžiai reiškė atsinaujinimą ir viltį. Švelnios migdolų medžių šakos tarsi plūduriuoja ant žydro dangaus, pripildydamos drobę sudėtingo grožio. Šakos apibrėžtos tamsiais kontūrais - tai stilistinis bruožas, įkvėptas japoniškų gėlių studijų, kuriomis Van Gogh žavėjosi. Paveikslas buvo specialiai nutapytas jo sūnėno, kuris buvo pavadintas jo vardu, gimimo proga.

Kitas pavasarį pasitinkantis šedevras - tai moterų ir vaikų eisena marmuriniais laiptais, papuoštais ryškiaspalvėmis gėlėmis. Lawrence Alma-Tadema čia pavaizdavo Viktorijos laikų paprotį, kai gegužės 1-osios rytą, arba Gegužės pirmąją, vaikai buvo siunčiami į kaimą rinkti gėlių, tačiau senovės Romos fone. Alma-Tadema paveikslai išpopuliarėjo vėliau, kai jo dideli panoraminiai graikų ir romėnų gyvenimo vaizdai patraukė Holivudo dėmesį. Kai kurios Cecilio B. De Mille'o filmo „Kleopatra“ (1934) scenos buvo įkvėptos „Pavasario“ (1894).



Komentarai